Apie buvimą su sunkiu jausmu

Kai kūne kažkas spaudžia — krūtinę, gerklę, pilvą — pirmas refleksas yra išeiti. Pereiti į galvą, į planą, į „ką dabar daryti“. Tai apsauginis judesys, ir jis išgelbėjo daug akimirkų.

Bet būna momentų, kai būtent tas judesys ir yra problema. Kai kažkas tavyje šaukia: „pasilik“, o tu vis bėgi į sąrašus, sprendimus, paaiškinimus. Geštaltas — apie tai, kad kartais didžiausia drąsa yra nesumažinti to, kas vyksta. Pasilikti su tuo dar minutę. Pasižiūrėti, kas atsitinka.

Tai netinka visais atvejais. Krizėje — pirmiausia saugumas. Bet kasdieninei sunkumo bangai, kuri ateina ir nueina, dažnai pakanka būti šalia su ja. Ne išspręsti. Tiesiog pamatyti, kad ji čia, ir kad tu šalia.

Pirma sesija, antra, trešia — žmonės dažnai pastebi: ne tai, kad jausmas dingsta. Tai, kad jausmas tampa nebe priešas. Jis vis dar yra, bet jau ne valdo. Tai ir yra darbas — ne išvalyti, o sutalpinti.